Deguonis pernešamas krauju. Kai deguonis patenka į plaučius, jis iš karto ištirpsta kraujyje, panašiai kaip šaukštas cukraus, greitai ištirpstančio vandenyje. Normalaus žmogaus kraujyje ištirpusio deguonies kiekis yra susijęs su aplinkos slėgiu. Žmonės gyvena aplinkoje, kurioje slėgis yra vienodas. Kadangi deguonies ore yra tik apie 1/5 atmosferoje esančio deguonies, žmogaus kraujyje ištirpusio deguonies kiekis yra labai mažas ir jo nepakanka organizmo poreikiams patenkinti. Deguonis lengvai patenka į raudonuosius kraujo kūnelius ir transportuojamas kartu su jais. Ištirpusio deguonies kiekis kraujyje yra mažas, bet labai svarbus. Kadangi raudonieji kraujo kūneliai perneša dešimtis kartų daugiau deguonies nei ištirpęs, normalus žmogus gali patenkinti deguonies suvartojimo poreikį.
Pavyzdžiui, hiperbarinio deguonies eksperimentas: 1956 m. olandų mokslininkai atliko eksperimentą. Iš kiaulės arterijos buvo paimtas kraujas ir į veną suleidžiamas druskos tirpalas. Tada kiaulė buvo patalpinta į hiperbarinę deguonies kamerą su trimis deguonies atmosferomis. Kiaulė šioje kameroje išgyveno 15 minučių. Po pakartotinio kraujo suleidimo kiaulė vis dar buvo gyva. Kiaulė toliau gyveno su ištirpusiu deguonimi. Mokslininkai šį eksperimentą pavadino „gyvenimu be kraujo“. Po daugybės eksperimentų buvo padaryta išvada, kad kraujyje ištirpusio deguonies kiekis didėja didėjant hiperbarinės deguonies kameros slėgiui. Įkvėpus gryno deguonies 2 atmosferų kameroje, ištirpusio deguonies kiekis kraujyje padidėjo 14 kartų, o esant 3 atmosferoms – 21 kartą.
